lIUDAS
„Tam, param, param“, - dainuoja savo galvoje Liudas. Kaip jam išgyventi 17 minučių be muzikos. Be muzikos! Neįmanoma misija. Jis būtinai į darbą ir iš darbo turi važiuoti su muzika savo ausyse. Tokią lietingesnę dieną kaip ši jis būtų klausęs Nirvanos, barbenęs skėčio galu į plyteles pagal Kurto solo. Saulėtą dieną šalia gali žengti, kad ir Kastytis Kerbedis. Na tas malonumas jau kainavo jam keturias ausines. Žinoma, viskas dėl odinio palto, kuris tiesiog pjausto iš lėto ausinių laidus, kai šie liečiasi su palto kišene. Bet negi pripažinsi tai. Juk tai būtų pripažinimas Laimai, jog ji buvo teisi sakydama, kad tas tamsus, „kišeniuotas“ paltas jam netinkąs.
-Ai, ką ji supranta, - sukinėdamas autobuso tvarkaraštį šnabžda sau panosėje Liudas, - užtat kaip prie palto tinka mano marškinukai, įstrižai spalvotas kaklaraištis. Neabejoju visos praeinančios tik ir žiūri į mane. Gerai, kad myliu Laimą ir ji myli mane, nes kitaip tą skėtį reiktų naudoti atsiginti nuo būrio merginų, kurios taip pat laukia autobuso. Tereiktų tik prakalbėti, tik prakalbėti...
Du variantai kaip greičiau prastumti tas likusias 15 minučių: arba maigyti mobilų kaip jis dabar daro (žaisdamas Candy crush), arba mintimis grįžti į savo šauniausius laikus. Na dar galima pasiklausyti muzikos be ausinių, bet aplink tiek žmonių, vos du kvartalai nuo darbo. Jis architektas, o ne rokeris, sau to negalėtų leisti.
Liudas įsideda mobilų atgal į kišenę, nusuka galvą nuo susiliejusios minios į parkelį ir iš Vilniaus persikrausto mintimis į Ukmergę, į parkelį prie pašto. Kokie tai buvo nuostabūs paauglystės laikai, terūpėjo kaip tik prisiversti padaryti pamokas, bet nei pinigų klausimas, nei mąstymas ką nuveikus niekada nesisuko galvoje. Tai buvo neįkainojama tėkmė kartu su Rimu, Donatu ir Roku...(iškarpa)
(tęsinys)...pirmieji vakarėliai, pirmosios meilės, iš laimės beverkianti siela prie besileidžiančios saulės taip praskriejo laike, kad Liudas vos bespėjo į autobusą, tik išgirdo automatiškai prasivėrusias duris. Kaip dar vaikystėje, kuomet galėdavai pavėluoti išnešti šiukšles, kai didelis sunkvežimis pypindavo atvykęs į kiemą gyventojams. Bet viskas gerai, jis autobuse, „tik“ 20 minučių kelionės tarp susispaudusių į sūrį nepažįstamų keleivių. Kaip dabar padėtų Kings of Leon, bet mobilaus nebeištrauksi... Du pasirinkimai: arba žvalgytis į svetimus žmones aplink, mėtant žvilgsnius pro langą, arba jau pradėti džiaugtis savo gimtadieniu. Juk šiandien Liudo gimtadienis. Bet kuo čia džiaugtis? Liudas nėra mėgstantis kalbėti apie save, bet turi nuolat švelniai kalbančią savo šviesiaplaukę draugę, kuri jam pasakytų, jog jis tikrai turi kuo džiaugtis. Liudas tapo tuo, kuo visada svajojo – jis architektas, jis prisidėjo jau prie nuostabių kūrinių šiam pasaulyje. Liudą myli draugai dėl jo išklausymo, dėl jo sugebėjimo visus nuraminti. Tai draugas, kurio niekada nepamiršti. Laimos šmėžuojantis priešaky veidas ir judančios lūpos jam sako:
-Mažiuk, džiaukis labiausiai manim, manim.
Šypsnis išsiriečia Liudo kairiajame lūpų kaputyje. Laima ir Liudas jau penkeri metai kartu, kaip nuo pirmos iki paskutinės dienos – neužstringanti, neišdžiūstanti jausmų, nuotykių upės srovė. Rytiniai apsikabinimai, bučiniai nuspalvina kiekvieną dieną, judviejų meilės istorija atkeliavo ne iš gamyklos, o iš gyvybingos pievos.
-Paskutinė maršruto stotelė, - autobuse pasklinda malonus ausiai balsas.
Vėl tas prakeiktas lietus. Penkias minutes teks eiti išskleidus skėtį ir vos jam lengvučiam atsilaikant prieš vėtrą. Įprastinis kelias. Senos tarybinės plytelės, seni tarybiniai devynaukščiai, išpaišyta laiptinė, trečias aukštas, senos medinės durys, atversiantis duris ir pasidėsiantis skėtį į vonią.
Tik atrakinęs ir pravėręs duris Liudas krūptelėjo ir atšoko atgal išsigandęs.
Kas čia po velnių!, - negalėjo patikėti ką matąs. Gal tai ne jo butas. Bet kuriam tu bute tokį vaizdą pamatysi?
Nebeliko dviejų kambarių, tik vienas platus, spalvotas stebuklų kambarys. Centre sukosi Lexus‘as. Jo išsvajotas sidabrinis Lexus‘as. Nuolat nuo lubų snigo lapeliais, atrodė it kristų mažos vaivorykštės spalvų snaigės. Bet kambario pabaigos nėjo įžiūrėti, kažkokia tamsa toliau. Išgąsti pakeitė susidomėjimas. Lapeliai lėtai snigo, jų buvo dešimtys. Liudas paėmė vieną lengvai it plunksna krentantį lapelį, kuris atrodė lyg būtų išplėštas iš užrašų knygutės. Ant jo gražiu raštu buvo užrašyta:
„Su gimtadieniu, sūnau. Linkiu tau sėkmės darbe ir sveikatos. Mama“.
Vadinasi visi šie sningantys lapeliai - krentantys sveikinimai iš jo artimųjų, draugų. Kiek jų daug, vadinasi kiek žmonių gyvenimų jis palietęs. Lapeliai pilką grindinį nudažė baltai ir jubiliatas paėmė vieną lapelį nuo žemės.
„Su gimtadieniu! Teišsipildo tavo didžiausios svajonės. Milda“. Išgąsti keitė susidomėjimas, o dabar sielą užplūdo šypsena ir beprasimušanti džiaugsmo ašara.
Jis ėjo palengva, bet vis tiek kambario galo nematė, viskas buvo it rūke tarp lapelių-plunksnų ir spalvotų snaigių. Jis priėjo prie besisukančio Lexus‘o ir jį palietė ranka. Kaip jis tokio norėtų, su broliu tik apie tai pastoviai ir kalbantys.
Kas ten? Klevo lapas?, - prisimerkia, nusipurto Liudas nesuprasdamas ką tuoj išvys. Prieš jį ant šoninės sienos pakabinta Kanados vėliava ir ant jos prisegtas mažas vokelis. Jis kišteli ranką ir ten randa užantspauduotą vizą. Jis vyksiąs su Laima į Kanadą! Si!
Tik dabar supranta kas vietoj jo buto čia atsirado, jis randa viską ,ko tik kada troško, o kiek dar daug gražių žodžių aplink. Liudas pradeda rinkti lapelius ir juos skaityti...(iškarpa)
(tęsinys)...Liudui taip gera po tiek sveikinimų, po jo svajonių pildymosi, bet atrodo jis nežinia kiek valandų einąs ir vis neprieinąs kambario pabaigos. Kol staiga. Kažkur tolyje pasirodo miglota šviesa. Liudas prisidengia akis nuo spindesio, pradeda ryškėti kontūrai. Tai žmogus, dar pora žingsnių jis supranta, kad tai moteris, turinti nuostabią figūrą, dar pora žingsnių ir jis vis labiau mato ryškesnes detales – rausvi kedukai, pilkos, šiltos naminės kelnės. Užteko pamatyti batų bei kelnių derinį ir jis suprato, kad prieš jį stovinti Laima su jo mėgstamiausiu apdaru – šiltu, sportiniu rinkinuku. Jam šis derinukas labiausiai patinka, nes tai primena namus, jis visada norintis ją apkabinti, stipriai suspausti ir pabučiuoti.
Liko vos 6 metrai iki Laimos, bet nė vienas nepuola į vienas kito glėbį. Laimos veide ne striksinti mergaitė norinti pasveikinti, ne, Laimos veide nuoširdumas, rūpestis.
Brangusis, viskas ką matei, gali tapti realybe. Tik tikėk savimi, mylėk save ir nenuvertink savęs. Aš didžiuojuosi tavimi ir myliu tave. Visada turėsi mano palaikymą. Su gimtadieniu, mano meile!